Kažin, ar dažnai iškeliame sau klausimą kas yra miestas, kokios istorinės sąlygos suformavo šią ypatingą žmonių gyvenamą vietą. Aišku, kad tokių faktorių yra be galo daug, tačiau šįkart norėtume pažvelgti į vieną ypač svarbų Raseinių miesto tapsmo, jo įvaizdžio ir tapatybės kūrimo veiksnį – dominikonų vienuolyną, jo istoriją.

„Pelėsiais ir kerpe“ apaugę Raseiniai

Šių metų rugpjūčio 26 d., projekto „Prabylančios miesto erdvės“ metu, Raseinių kultūrinės tapatybės išsaugojimo komiteto iniciatyva Raseinių dominikonų vienuolyno kieme ir renginio prie tvenkinio metu pradėti rinkti parašai po peticija dėl buvusio dominikonų vienuolyno komplekso grąžinimo visuomenės poreikiams. Negailestingos istorinės aplinkybės nulėmė, kad Raseiniai liko be senamiesčio – senąją (turime galvoje LDK laikų) miesto istoriją mena tik Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir šalia jos esantis vienuolyno pastatų kompleksas. Žemaitijai toks išlikęs kompleksas unikalus atvejis ir gaila, kad tie istorijos liudininkai vietoje to, kad puoštų miestą, čia trauktų turistus, nyksta, byra, skaudžiai primena Maironio eilutes apie „pelėsiais ir kerpe“ apaugusią Trakų pilį.

 

Trakai buvo atstatyti, Raseinių dominikonų vienuolynas (turime galvoje visą kompleksą) dar (kol kas?) stovi. Tačiau kas jo laukia ateityje? Laimei, pats karo metu stipriai apgriautas vienuolyno rūmų pastatas 1973-1981 m. buvo atstatytas ir pritaikytas Lietuvos respublikinės bibliotekos (dabar Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) reikmėms – čia įsikūrė LNB Raseinių skyrius – depozitariumas (dubletinių dokumentų saugykla). Tačiau kitų vienuolynui priklausiusių pastatų nūdiena skurdi, o ateitis neaiški, nors jie ir turi (?) savo šeimininkus. O ir patys vienuolyno rūmai dėl jų naudojimo specifikos (uždaros saugyklos) visuomenei visiškai neprieinami ir lieka užmarštyje, už jos akiračio ribų, miestui ir kraštui beveik neduoda jokių dividentų.

Atrodo, kad šis pamirštas Raseinių kampelis tiesiog šaukiasi žmonių dėmesio, globos, naujų iniciatyvų, kurios jį vėl prikeltų gyvenimui, atskleistų ir liudytų žinomus ir jau pamirštus krašto istorijos puslapius, miestui suteiktų naują vystymosi impulsą.

Į naują būtį

Raseinius į naują istorinę būtį pakylėjo čia XVI a. antrojoje pusėje pradėti rengti Žemaitijos bajorų seimeliai, vykusios teismų sesijos. Kitas toks postūmis buvo 1642-1647 m. čia Žemaičių vyskupo  Jurgio Tiškevičiaus iniciatyva įkurtas dominikonų vienuolynas. Beje, vyskupas iškėlė sąlygą, kad vienuoliai Raseiniuose pamokslus sakytų „vietos kalba“. Dominikonų įsikūrimas kraštui buvo svarbus net tik kaip didelė naujovė, bet ir reikšmingas kontrreformacijos veiksnys, lėmęs tolesnį dvasinį krašto vystymąsi. Gi 1663 m. pradėtas pačios mūrinės (!) bažnyčios statymas XVII a. buvo reikšmingas vietos amatų ir pramonės plėtojimo postūmis – kažin, ar iki to laiko Raseiniuose buvo bent keletas mūrinių pastatų. 1682 m. pastatytas mūrinis vienuolynas po 1729 m. gaisro 1760-1768 m. buvo perstatytas ir taip pat papuošė miestą. XIX a. pradžioje Simonas Stanevičius rašė, kad vienuolynas ir bažnyčia ypač efektingai atrodo atvykstant nuo Viduklės pusės. Tokios didelės statybos turėjo netik estetinę ir reprezentacinę, bet ir nemažą ekonominę reikšmę miestui ir visam kraštui.

Gaila, kad dėl nežinomų priežasčių (gal lėšų stygiaus ar konstrukcinių trūkumų) statyba liko neužbaigta – beveik visuose XIX a. vienuolyno vizitacijos aktuose minimi nebaigti statyti bokštai. Tos neužbaigtos statybos vėliau daug kam kaitino kraują, ir net dabar kartais girdime pasiūlymus bokštus atstatyti/pastatyti. Čia verta pastebėti, kad bent iš dalies tai padaryta remontuojant karo metu apgriautą bažnyčią. Palyginus prieškarines bažnyčias su dabartiniu vaizdu matome, kad nors bokštai išlaikė pirminę formą, tačiau jų piramidiniai stogai padaryti vos de dvigubai aukštesni.

Šalia statybinių darbų dominikonai greitai įsitraukė ir į ūkinį Raseinių krašto gyvenimą. Atsikėlę vienuoliai privačių fundatorių ir Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Vladislovo IV Vazos dėka tapo vienais iš didžiausių krašto žemvaldžių – vien Alėjų palivarke jie valdė apie 300 valakų (ne mažiau, kaip 6000 ha) žemės.

Jau per pirmus penkis buvimo Raseiniuose metus dominikonai sugebėjo miesto vardą bent du kartus įamžinti knygose. 1646 m. Raseinių vienuolyne vyko Lietuvos dominikonų Šv. Angelo kustodijos kongregacija, kuriai vadovavo generalvikaras Petras Kamienskis. Čia buvo sprendžiami ne tik naujos dominikonų Lietuvos provincijos organizavimo, bet ir Žemaičių Kalvarijos dominikonų vienuolyno klausimai. Ta proga buvo išleista knyga „Acta intermediae congregationis in conventu Rosinensis“ (Vilnae, 1646). Aišku, knyga ne apie Raseinius, tačiau jos pavadinime minimas miesto pavadinimas to meto Raseiniams buvo nemenkas pasiekimas. 1647 m. Vilniuje išleista dar viena Raseinių dominikonų parengta knyga – prioro Martyno Nestojemskio pamokslas, pasakytas laidojant vienuolyno geradarį Andrių Stankevičių. Gaila, abi knygos išleistos lotynų ir lenkų kalba, tačiau vis vien jos yra ženklūs Raseinių krašto kultūros istorijos faktai.

Kas Raseiniuose diktavo gyvenimo tempą?

Vienuolynas į Raseinius atnešė dar vieną naujovę – viešą laikrodį. Ne vėliau, kaip 1805 m. (gal XVIII a. pabaigoje?) į miestą atsuktame jo frontone (dabar vidinis kiemas) buvo įrengtas laikrodis. 1806 m. vizitacijos akte rašoma, kad virš laužto vienuolyno stogo yra balta skarda dengtas kupolėlis, o jame valandas mušantis geležinis laikrodis. Taigi galima sakyti, kad bent XIX a. vienuolynas diktavo miesto gyvenimo tempą.

Jei XVIII a. dominikonams buvo didžiųjų statybų šimtmetis, tai XIX a. laukė kitokie išbandymai. 1831 m. vienuolyne trumpai buvo laikoma sukilėlių spaustuvė, o tai garantavo „nemalonumus per valdiškus namus“. Gal dėl to per 1863 m. sukilimą vienuoliai elgėsi labai atsargiai, senstantys dvasininkai vengė bet kokio politikavimo. Neatmestina, kad tokia santūri laikysena lėmė, jog vienuolynas iki pat savo egzistavimo pabaigos valdė gana nemenkas žemės valdas, nors kitoms bažnytinėms institucijoms tokios teisės buvo labai apribotos. Neleidus į vienuolyną priimti naujų narių ir mirus paskutiniam vienuoliui 1886 m. liepos 26 d. vienuolynas uždarytas. Valdžios institucijose prasidėjo svarstymai ką daryti su ištuštėjusiais dideliais pastatais. Čia planuota įrengti ligoninę, mokyklą, Raseinių valsčiaus valdybą, net kalėjimą. Galų gale 1904 m. visas pastatų kompleksas oficialiai atiteko parapijos kunigams.

To laikmečio aktualijas atspindi 1902 m. „Tėvynės sarge“ (Nr.7/8) Raseinių Magdės pseudonimu pasirašiusio autoriaus žinutė (kalba netaisyta). „Jau ant tikro gavome girdėti, kad buvusio kunigų Domininkonų klioštoriaus mūrai tapo galutinai Bažnyčiai pagrąžinti. Erti [dideli] klioštoriaus mūrai, kur pačių zokoninkų [vienuolių] būdavo iki 50, per ilgus metus netaisomi, labai apgriuvo: jiems pataisyti neužteks ir keliolikos tūkstančių. Reikės 25 000 r. Sako, visi Vyskupijos kunigai dėsią ant tų mūrų pataisymo, nes tenai žada būti prieglauda seniems ir ligotiems kunigams, neturintiems iš ko pramisti. Vienu žodžiu atšvis Raseiniai: jau dabar baigia apmūryti kapus, bažnyčioj ūžia nauji su meiliais balsais vargonai. Sako dar ir bažnyčios vidus bus atgražintas, ir bokštai aukštyn pavaryti. Ant to viso skatiko neskundžia neturtingi žemaičiai, bet kuomet ant galo paliaus anuos su lenkiškumu vargint.“

„Vienuolynas visai apleistas ir baigia jau griūti“

Taigi bažnyčia ir vienuolynas atgavo (teisingiau gavo naujus) šeimininkus. Deja, palikimas buvo nekoks. Labai jau nepatrauklų vaizdą 1905 m. rugsėjo mėn. „Vilniaus žinių“ laikraštyje nupiešė Raseinius aplankęs M. Davainis-Silvestravičius. Anot jo, „Daug permainų [Raseiniuose] įvyko per keletą paskutinių metų. Dominikonų vienuolynas visai apleistas ir baigia jau griūti, stogas visur kiauras ir, lietui užėjus, pilnas prilyja. Tame vienuolyno kampe, kur laiko buvusių kunigų Dominikonų biblioteką ir archyvą, stogas visai įlūžo ir į biblioteką reikia eiti per griuvėsius. Langai visur išdaužyti ir per juos įlyja ir įsniega į vidų. O bibliotekoje nėra jokios tvarkos: senobiniai paveikslai suversti tarp knygų ir kitų daiktų. Atmenu, kad dar prieš keliolika metų Raseinių prekyvietėje pardavinėjo Dominikonų bibliotekos knygas. Yra dar bibliotekoje bent 3-4 vežimai knygų, o rankraščių apie Žemaitiją ir visokių kitų dokumentų bus teip-pat bent vežimas. Kai-kurios knygos ir rankraščiai sudėti ant lentynų, bet daug valkiojasi suplėšytų ant grindų.“ Gal tame neišvežtame ar vietinių „privatizuotame“ dokumentų vežime pražuvo nebaigtų statyti bažnyčios bokštų brėžiniai – tikriausiai to niekada nesužinosime.

Atgautame vienuolyne įsikūrė klebonija, čia gyveno kiti bažnyčios tarnai. Tačiau senos sienos slėpė ir tam tikrus pavojus. Antai 1914 m. vėlų rudenį, po pirmųjų karo veiksmų, ištirti padėtį į Raseinių apskritį atvykusi Rusijos Dūmos atstovų delegacija apsistojo pas Raseinių kleboną ir patyrė gana nemalonų nuotykį. Vienas iš tos delegacijos narių Martynas Yčas 1935 m. išleistuose atsiminimuose rašė: „Raseiniuose sustojome pas kun. kleboną. Klebonija – senas vienuolynas. Dėl vėlai pakurto nakvynei pečiaus, mes vos nežuvome nuo smalkių. Nors buvome visai apalpę, tačiau šiaip taip lauke ant sniego atsigavome“.

Apleisto užkampio naujienos

Taigi į XX a. dominikonų vienuolyno rūmai įžengė būdami gana prastos formos, o čia jau laukė nauji išbandymai. Ypač įdomus ir audringas buvo antrasis dominikonų apsistojimas Raseiniuose (1932-1940 m.). O to sugrįžimo preliudija tapo dar 1931 m. gegužės mėn. vienuolio Bonaventūros Pauliuko apsilankymas Raseiniuose. Anot dienraščio „XX amžius“ korespondento, „Malonus svečias aplankė mūsų bemaž visais atvejais užmirštą ir visai apleistą užkampį. Tėvas Bonaventūra, Domininkonų ordino vienuolis, baigęs šiemet Romos Bažnyčios teisių mokslą, buvo atvažiavęs pamatyti vietos, kurioje kadaise to ordino pamaldūs vienuoliai mokė visus žmones dorovės ir tikybos ir sėkmingai dirbo mokslo įstaigose. <…> Raseiniuose baltieji Tėvai buvo dvasios vadai 232 metus, ir paskutinis jų veikėjas T. Gurskis baigė gyvenimą mūsų miesto elgetyne. <…> Žiūrint į buvusio Raseiniuose vienuolyno baltus erdvius rūmus, kyla klausimas, ar nepravartu būtų, kad Tėvai Domininkonai, taip ilgus amžius sėję dvasios sėklą į derlingą žemę, grįžtu į mūsų miestą ir paimtų vėl į savo rankas ganytojiška veikimą.<…>“.

Kito žingsnio ilgai laukti neteko ir 1932 m. liepos 27 d. (lygiai po 46 metų nuo vienuolyno uždarymo) vienuoliai atvyko į Raseinius, o rugpjūčio 5 d. pradėjo eiti ganytojiškas pareigas parapijoje. Ir nors nuo paskutinio Raseinių dominikono mirties prabėgo beveik pusė šimtmečio, tačiau jau pirmą darbo dieną tėvas Bonaventūra su Švč. Sakramentu nuvykęs pas ligonį sutiko žmogų, kuris sakėsi pažinojęs senuosius vienuolius.

Vienuoliai statybose

Tik apsigyvenę Raseiniuose vienuoliai ėmėsi aktyvios veiklos, ir nors ne visi jų atvykimu džiaugėsi (laikraščiuose rašyta: „nors įvairių sluoksnių žmonėms ir atskiriems asmenims T.T. Domininkonai nebuvo personae gratae [pageidaujami asmenys] ir sukėlė jųjų širdyse nepasitenkinimą“), tačiau jų darbai tą širdžių ledą tirpdė. Štai kaip apie ženkliai per pirmus vienuolių darbo Raseiniuose metus pasikeitusią situaciją 1933 m. liepos mėn. rašė „XX amžius“: „Pradėję uolų pastoracijos darbą, tėvai pradėjo tvarkyti šventkiemį ir vienuolyno rūmus. T. Bonaventūra drauge su broliukais kartais ištisas dienas triūsė niveliuodami ir žvyruodami šventkiemį, kuriame dažnai vanduo gulėdavo. Kad galėtų tiesiog išeiti iš bažnyčios į kapines, T. B. prakirto apsupantį bažnyčią mūrą ir padarė naujus gražius vartus. Kelias, į kurį išeinama pro tuos vartus, buvo neišbrendamas. Todėl stropus Tėvas ragino, prašė parapijiečius, kad padėtų tą kelią išgrįsti.

Šiandien tuo sausu gražiu keliu visi džiaugiasi. Vienuolyno rūmuose įrengti – virtuvė, valgomasis kambarys, 6 kambariai vienuoliams ir didelis bendras broliukams kambarys. Kad broliukams nereikėtų vargti nešant vandenį į 2 aukštą, Tėvas įtaisė vandentiekį ir kanalizaciją. Kad visi trobesiai, kurie priklauso vienuolynui, gautų vienodą gražią išvaizdą, špitolė remontuojama. Bet tais darbais tėvai šiemet dar nepasitenkino. Kapinėse T.T. Domininkonų amžino atilsio vietoje pastatytas didžiulis akmens kryžius, kurio parašas: „Mūsų broliams prisikėlimo laukiantiems“ įrodo gyvą dvasinį ryšį tarp dirbusių Raseiniuose ir dabar veikiančių tėvų vienuolių. Dygliuota vielų tvora apsupa visą erdvų vienuolyno sodą. Jau baigiama statyti antrame [vienuolyno] aukšte koplyčia, kurioje T.T. ir broliukai susirinks bendrai maldai. Šiais Šventais metais papuoš šventkiemį ir Lurdo grota, kur stovės šv. Panelės didžiulė statula. <…> Vienuolių sąstatą sudaro dabar trys tėvai, šeši broliukai ir trys studentai, kurie rudens metu bus išsiųsti į Amrens (Prancūzijoje), į Domininkonų naujokyną“.

Spalio 27 d. vienuolyne įrengtą koplyčią pašventino ir jai Šv Panelės Rožančinės titulą suteikė vyskupas T. Matulionis. Anot laikraščių, koplyčia „turi labai jaukią išvaizdą. Gražus p. Čižausko darbas, šv. Panelės Rožančinės paveikslas altoriuje veria akis maloniomis šviesiomis spalvomis ir žadina kiekvieną esantį toje šventovėje pakelti savo akis ir širdį į Dangaus Karalienę. Dvi angelų statulos budi iš abiejų altoriaus šonų“.

Po dviejų dienų įvyko antrasis iškilmingas aktas – tėvas Bonaventūra pašventino šv. Dominyko statulą. Anot „XX amžiaus“ korespondento, „Paminklas, kurį pastatė dail. Čižauskas, sudarytas iš šių dalių: didelis cementinis kryžius, padarytas pagal Fra Angelico (1387-1455) paveikslą, su prikaltu Kristumi. Kryžiaus apačioje didelė Domininkonų ordeno įkūrėjo statula. Čia dešinėje kryžiaus pusėje šv. Domininkas klūpoja apkabinęs jo stiebą ir, iškėlęs galvą aukštyn, žiūri į kybantį išganytoją“. Įdomu, kad po iškilmių klebonijoje (vienuolyne) įvyko saleziečių organizacijos narių susirinkimas. Nutarta prašyti to vienuolių ordino vadovybę, kad kuo greičiau į Lietuvą būrų atsiųsti lietuviai saleziečiai. Nei vienas to susirinkimo dalyvis nenujautė, kad po keleto metų laukiami saleziečiai Raseiniuose pakeis dominikonus.

Nors dominikonai Raseiniuose dirbo nuo 1932 m., tačiau oficialiai jų įsikūrimas Lietuvoje buvo patvirtintas tik 1935 m. sausio 16 d. Romoje įvykusiame ordino generalinės kapitulos posėdyje. Ta proga Lietuvos dominikonams suteiktos savarankiškos provincijos teisės. provincijolu paskirtas tėvas Bonaventūra Pauliukas. Sausio 19 d. privačioje audiencijoje jį palaimino popiežius.

Nors apie statomą Lurdo koplyčią (ir tikėtiną greitą tų darbų pabaigą) rašyta dar 1933 m., tačiau statybos užsitęsė ir šventinimo iškilmės įvyko tik 1935 m. spalio 13 d. O naujų darbų pabaigos vis nesimatė. Antai apžvelgiant dviejų metų dominikonų buvimo Raseiniuose rezultatus minima, kad vienuoliai per tą laiką prie bažnyčios pastatė patalpas bažnytiniams rakandams, o pačioje bažnyčioje atsirado daug naujų papuošimų, statulų. Pakeistas didžiojo altoriaus paveikslas, suremontuoti vargonai. Planuota išdažyti „aptriušusią“ bažnyčią, pastatyti bokštus (!), įsteigti spaustuvę ir t.t. Gaila, tačiau ne visi šie planai buvo įgyvendinti. Taip, bažnyčia buvo išdažyta (ir taip sunaikinti ant kolonų dar likę XVIII a. (?) tapyti vadinami optiniai altoriai), tačiau vėlesniais metais naujos statybos jau neminimos. Na, nebent 1939 m. užsimenama apie rugsėjo mėn. rangovo Mickevičiaus pradėtą vienuolyno patalpų remontą.

Raseiniams istoriškai svarbus buvo nuo seno žaliavęs dominikonų sodas, XIX a. – XX a. pradžioje buvęs vienintele raseiniečių poilsio vieta. Tačiau XX a. kunigai pasauliečiai sodo žemę pardavė ir sugrįžę dominikonai jo neberado. 1933 m. vasarą spaudoje rašyta, kad vienuoliai kalbino aplinkinių namų savininkus parduoti jiems savo sklypus, kad vėl būtų galima užveisti sodus. Atrodo, kad tos derybos rezultatų nedavė.

O ką mano oponentai?

Atidesnis skaitytojas tikriausiai pastebėjo, kad aukščiau rašydami apie dominikonų darbus naudojomės tik vienu šaltiniu – katalikiškos orientacijos dienraščiu „XX amžius“. Lietuvoje tuo metu leisti ir kiti laikraščiai, kurių publikacijos apie dominikonus buvo ne tokios palankios. Vos ne kiekviena proga stengtasi priminti, kad senais laikais dominikonai apie Raseinius turėjo dvarų ir juose valstiečiai ėjo baudžiavą. Esą, dominikonai buvę labai žiaurūs, savo baudžiauninkus mušdavę labiau, nei kiti ponai. Na, o jei nepavykdavo rasti ko nors rimtesnio tikdavo ir tokia „sensacinga“ naujiena, kokią 1933 m. vasario mėn. išspausdino dienraštis „Lietuvos žinios“: „Raseiniai. Šuniukas apdraskė grįžtančiam iš mokyklos dominikonui sutaną, o šuns savininkas, begindamas [vienuolį], paslydo ir prasimušė galvą“.

Tikra sensacija Raseiniuose subrendo 1940 m., kai parapijoje sprogo kaupęsis dominikonų diegtomis naujovėmis nepasitenkinimo pūlinys. Šio skandalo eiga – tai visai kita istorija, tačiau vieną jos epizodą vis tik paminėsime. 1940 m. birželio 12 d. „Lietuvos žinios“ pranešė apie skandalą Raseinių bažnyčioje: „Domininkonui B. Pauliukui dalinant komunijas prie jo priėjo nepažįstama moteriškė ir ranka sudavė per indą, kuriame jos buvo sudėtos. Komunijos išbyrėjo. Policija šią moteriškę suėmė ir dėl įvykio veda kvotą“.

Visų tų „nesusipratimų“ išdava buvo interdiktas Raseinių bažnyčiai, dominikonų pašalinimas ir saleziečių atkėlimas. Tačiau, kaip minėjome, tai jau kita istorija. Mums buvo įdomus 1932 m. į Raseinius sugrįžusių dominikonų indėlis vystant miestą, turtinant jo istoriją. Gaila, tačiau modernus, vakarietiškas jų būdas (gal neapsieta ir be tam tikros arogancijos dozės) nepritapo prie dar gana archajiško raseiniškių būdo. Ir vis tik per tuos keletą metų dominikonai Raseiniuose suspėjo palikti gilų pėdsaką. Dabar, kai kyla idėja vienuolyną atverti, sugrąžinti visuomenės reikmėms, galima pamastyti kas būtų jeigu būtų: kas čia galėtų įskurti – rajono merija, reprezentacinių renginių salė, santuokų rūmai. O gal atsirastų vietos ir vienuolių (ne tik dominikonų) paveldui (net kulinariniam), egzotiškam asketiško-vienuoliško gyvenimo būdo viešbučiui. Akivaizdu, kad tokių vizijų gali būti daug ir labai įdomių. Tad ar ne laikas apie tai pasvarstyti, padiskutuoti?

Vienuolynas ir regiono tapatybė

Atgaivinus, atvėrus pagrindinius rūmus gal neprireiktų valdiškų pinigų ir greta esančių kitų vienuolyno pastatų gelbėjimui – tikėtina, kad senajam vienuolynui tapus nauju traukos centru atgytų ir jo aplinka, atsirastų paskatos (tikėtina ir pinigai) čia vystyti verslą, restauruoti nykstančius pastatus. Istorinio senamiesčio neturintiems Raseiniams tai būtų gaivaus oro gurkšnis. Dabar, kai kiekvienas regionas ieško savo išskirtinumo (o tai leidžia sėkmingai plėtoti verslą, pritraukti investicijas), leisti merdėti ir galų gale pasmerkti sunykimui unikalų miesto kampelį būtų nusikaltimas prieš žilą senovę ir būsimas kartas.

Šiemet išleistos kolektyvinės monografijos „Naujos regionų tapatybės konstravimas. Integralumas, sumanumas, konkurencingumas“ autoriai pastebi, kad pastaruoju metu stiprėja dėmesys kultūrinėms ištakoms, tradicijoms, paveldui, pažintiniams ir kalbiniams veiksniams, kurie sukuria kūrybingumo potencialą ir regiono konkurencinio išskirtinumo pagrindus. Regioninė plėtra gali būti suprantama ir kaip modernūs kultūrinio paveldo parkai. Siekiant pakelti gyvenimo gerbūvį tenka nuolat konkuruoti. Anot monografijos autorių, „sumaniosios regiono (miesto) plėtros pagrindas – tapatybinis, kalbinis, kultūrinis, architektūros, paveldo, darbinis, gyvenimo būdo, švietimo, tradicijų, vertybių, kraštovaizdžio ir kt. ypatumai, sukuriantys konkurencinį išskirtinumą ir kūrybinį inovacinį potencialą socialinei ir ekonominei plėtrai“. Pamastykime kiek tokių išskirtinumo faktorių rastume atgaivintame ir atvertame vienuolyno komplekse ir ką tai gali duoti Raseiniams.

Vienuolynai keliolika amžių buvo neatskiriama Europos kultūrinio kraštovaizdžio dalis. Populiarėjantis vienuolynų turizmas, šio paveldo puoselėjimas rodo, kad vienuolynai išgyvena tam tikrą renesansą. Ar sugebės Raseiniai tuo pasinaudoti, pabrėžti savo išskirtinumą (aišku, nepamirštant, kad čia buvo istorinė Žemaitijos sostinė – šis miesto istorijos tarpsnis taip pat glaudžiai susijęs su dominikonais, iki XIX a. vidurio saugojusiais Žemaitijos archyvą) priklauso nuo mūsų (aišku, ir nuo sprendimus priimančių mūsų išrinktų atstovų – tiek į savivaldybę, tiek į Seimą).

Straipsnį iliustruojančios nuotraukos paimtos iš Lietuvos Vyriausiojo archyvaro tarnybos tinklapyje (www.archyvai.lt) patalpintos virtualios parodos „Laudare, Benedicere, Praedicare“ (šlovinti, laiminti, pamokslauti). Nuotraukos saugomos Vilniaus regioniniame valstybės archyve. Karo sugriauto vienuolyno nuotrauka patalpinta svetainėje  http://foto.terpe.lt/.

Teksto autorius – Jonas Brigys