Laikas bėga, skuba, neša metus, tačiau yra atmintis kuri liudija krašto istorijos įvykius, šviežias, ypatingas žaizdas. Lygiai prieš 80 metų Raseiniuose prasidėjo čia gyvenusių žydų tautybės gyventojų tragedija, vadinama Holokaustu.

Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti užsakymu
parengtas leidinys „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais“ pristatytas Raseinių Marcelijaus Martinaičio bibliotekoje. Darbo autorius – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro generalinis direktorius, istorikas dr. Arūnas Bubnys susirinkusiai auditorijai fokusuodamas į Raseinių kraštą tarsi sklaido 1941 m. antro pusmečio įvykių puslapius, 20 metų trukmės darbe rekonstruodamas žydų bendruomenių sunaikinimo procesą.
1941 m. pradžioje Raseinių apskrityje gyveno apie 5094 žydų tautybės Lietuvos piliečių, jie sudarė 3,87 proc. gyventojų, pačiame mieste prieš nacių okupaciją gyveno ir dirbo apie 2000 minėtos tautybės žmonių. Antrą sovietų- nacių karo dieną Raseiniai buvo užimti vokiečių kariuomenės, o apie liepos vidurį pagal nacių politiką žydų tautybės žmonės suvaryti į dvi uždaras saugomas teritorijas, getus, įrengtus buvusiuose Dominikonų vienuolyno ūkiniuose pastatuose ir keliuose Nemakščių gatvės namuose, dalis kalėjime. Liepos 29 d. iš čia paimta dalis žmonių, nuvaryta Jurbarko kryptimi į Žieveliškės kaime esantį žvyro karjerą ir sušaudyti. Čia buvo nužudyti 253 žydai, bei 3 lietuviai. Savaitė po savaitės iki 1941 m. rugsėjo 6 d. keliose vietose dėl rasinių, politinių, kolonijinių bei kitų motyvų nacių ir jų vietinių pagalbininkų buvo sunaikinti Raseinių krašto žydų vyrai, moterys, vaikai. Išsigelbėjo tik vienetai. Miestas kažkada vadintas Žemaitijos Jeruzale, ištuštėjo, pasakojama, kad iš žudynių vietų atėjo kraujo kvapas.

Mes mename…

Atminties kelio organizatorius – Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kartu su partneriais, Raseinių rajono savivaldybe, Kalnujų seniūnija, Raseinių krašto istorijos muziejumi, Raseinių Marcelijaus Martinaičio biblioteka, Raseinių rajono kultūros centru, informaciniais rėmėjais Alio Raseiniai, Raseinių naujienos, Manoraseiniai.lt pakvietė į Atminties kelią prisiminti ir pagerbti nužudytas aukas. Kelio pradžioje pasitiko VŠĮ Raseinių neįgaliųjų užimtumo ir paslaugų centro darbuotojai, jų auklėtiniai su simboliniais akmenėliais rankose, prisimenant žydų tradiciją ir aukų vardus. Skambėjo Linos Pinkevičiūtės kūrinys hebrajų kalba. Eisenoje, prasidėjusioje iš buvusios Raseinių geto vietos, 5 km pėsčiomis, keliu, kuriuo buvo varomi žmonės į mirtį ėjo suaugusieji, jaunieji šauliai, kariai savanoriai, moksleiviai, kiti dalyviai. Pakely jungėsi žmonės. Kalnujų seniūnė Regina Čepurnovienė prasitaria, jog dabar čia kvepia duona, vietiniai ūkininkai modernia technika doroja derlių, o prieš 80 metų aplinkinių kaimų gyventojai buvo nuvaryti į žvyro karjerą kasti duobių, pasakant, jog čia bus sudėti nesprogę pabūklų sviediniai. Pamatę atvaromą žmonių koloną vietiniai pamanę, jog bus talkininkų, tačiau netrukus čia prasidėjo žudynės.

Žieveliškių masinėje kapavietėje

Nuo kalvos, šalimais Palendrių piliakalnio, atsivėręs apylinkės, o tolumoje – miesto vaizdas tuomet čia atvarytiems žmonėms buvo paskutinis. Paminklinė holokausto aukų lenta žymi, jog čia, piliakalnio papėdėje, buvusiame karjere sušaudyti 1677 žmonės. Kultūros centro renginių organizatorius Edgaras Juška pakvietė pagerbti nužudytuosius tylos minute. Šios tragedijos istorijos fragmentus ir tai, kad pasitelkus švietimo, kultūros įstaigas, vietinius gyventojus pavyko sužinoti apie 700 šioje vietoje esančių aukų vardus, primena Raseinių krašto istorijos muziejaus muziejininkė Lina Kantautienė. Prie monumento kalba Raseinių rajono savivaldybės meras Andrius Bautronis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys. Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdančiojo direktoriaus pavaduotoja švietimo programoms Ingrida Vilkienė, dėkoja ėjusiems atminties keliu, kuris prasidėjo Gargžduose ir eina miestelis po miestelio pagal to meto įvykių chronologiją. Turime prisiminti, kad tose vietose buvo žudomi ir žuvo ne kareiviai su ginklu rankose, o civiliai žmonės ir tuo prisiminimu mes kuriame istoriją, sako I. Vilkienė.

Atminties tiltas – tarp Lietuvos ir Izraelio

„Sunki man ši diena ir kelias, – sakė Lilija Lazarskė, kurios tėvelis Abramas Lazarskis sugebėjo vedamas į šią vietą sušaudymui pabėgti. – Eidama šiuo keliu galvojau ką jautė mano artimieji, senelis Chaimas, dėdė Benjaminas, dvi tetos Lėja ir Basia su mažais vaikais bei savo vyrais…Ėjo ištisos šeimos, tarp jų ir mano tėvelis, 28 metų vaikinas. Ką jaučia žmogus eidamas į mirtį, ką jautė mano tėvelis eidamas tuo keliu ir girdėdamas artimųjų kraupų klyksmą, šūvių pykšėjimą, kuris girdėjosi už 3 km? Jis ryžosi bėgti, nes kito pasirinkimo nėra, tik mirtis… Būdamas jaunas ir stiprus išsigelbėjo nuo šios baisios akimirkos, bėgdamas per miškus su žaizdomis dešinėje krūtinės pusėje. Vėliau iki karo pabaigos slapstosi miškuose ir tai buvo sunkios nežinios dienos su jo meile gyvenimui ir žmogaus likimu, kuris visada keliauja inkognito. Treji metai miškuose nepraėjo be gerų žmonių pagalbos Betygalos valsčiuje, Savickų šeimos, kurie rizikavo savo gyvybe ir dabar vadinami Pasaulio tautų teisuoliais. Nesvarbu, jog tėvelio širdyje liko sunkios nuoskaudos, jis buvo labai jautrus, geras mums visiems. Kada tėvelis išėjo iš gyvenimo, paliko mylimus Raseinius, tada ir aš palikau Lietuvą. Dabar esu pasaulio pilietė, gyvenu Izraelyje, bet Lietuva – mano gimtinė, mano namai. Kiekvienais metais sugrįžtu į šį rojaus kampelį, kur veda ilgesys ir prisiminimai apie tuos kurie ilsisi gimtojoje žemėje, mano tėvelio pavyzdys kaip galima džiaugtis kiekviena praėjusios dienos akimirka. Laikas gydo žaizdas, bėgi tolyn nuo sunkių minčių, pasinerdamas į kitus gyvenimo rūpesčius“, – baigia L. Lazarskė, Izraelio bendruomenes vardu dėkodama už atminties saugojimą čia susirinkusiems, bei muziejininkei L.Kantautienei.

Vietos įamžinimas

Prieš keletą metų VšĮ „Atrask Raseinius“ direktoriui, praeitų Lietuvos metų mokytojo nominantui Arnui Zmitrai, bei muziejininkei L. Kantautienei kilo idėja šalia kuklaus klasikinio monumento labiau įprasminti didžiausią pagal aukų skaičių masinę tragedijos vietą Žieveliškėje, tačiau tam buvo reikalingi kūrybiniai, finansiniai resursai. Kaip žinia, idėjos turi savybę atrasti pasekėjų, žmonių kurie geba kurti pokyčius, tad šioje situacijoje iškilo kilnios, neatlygintinos misijos idėja Raseinių Rotary klube. Kaip minėjime sakė šios organizacijos atstovė Daiva Lapkauskė rekonstruojant senąją turgaus aikštę, paimta dalis akmenų, kuriuose įmintos simbolinės praeitame amžiuje čia vaikščiojusių raseiniškių žydų pėdos ir žūties vietoje sumontuota simbolinė Dovydo žvaigždė. Krašto visuomenė susijusi su galimybių ir vertybių prisiėmimu, turinti lyderius, idėjas paskui kurias eina žmonės, o Atminties kelias gali būti pilna išgyvenimų dvasios kelionė…

Arūnas Mikalauskas
Klaipėdos r. Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos
Istorijos ir pilietiškumo mokytojas
Nuotr. autorius Raseinių r. sav. specialistė Greta Čėsnaitė