Raseiniškiai jau atrado naujojo pėsčiųjų-dviračių tako Raseiniai–Kalnujai malonumus. Kas dviračiais, kas pėstute, o kas su šiaurietiškomis lazdomis keliauja pasivaikščioti. Kiekvienam yra puikios sąlygos saulėtais pavasario vakarais pasimėgauti šia atkarpa. Visgi, visus keliaujančius, norėčiau supažindinti su lankytinomis vietomis, esančiomis pakeliui ir papasakoti keletą dar ne visiems girdėtų istorijų, kurias žinant šis takas taps dar patrauklesnis.
Naujasis takas sujungia miestą su viena Raseinių krašto vietove, esančios šalia automagistralės A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda – Kalnujais. Miestelis žinomas nuo XIV a. Įdomu, jog 1711 m. maro metu buvo išmirę visi Kalnujų gyventojai, o 1818 m. ant kalvos pastatyta akmens mūro bažnyčia, susprogdinta 1944 m. Iš šių apylinkių kilęs poetas, eseistas Marcelijus Martinaitis; kompozitorius Algirdas Martinaitis; žurnalistas, poetas, tautosakininkas Mečislovas Davainis-Silvestraitis; poetė, eseistė Janina Survilaitė; miestelyje gimė kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša.
Žemėlapis
Kelionę galite pradėti nuo savo namų. Na, o kam atstumas per didelis ar atvykusiems iš kitur, siūlau pradėti kelionę nuo Raseinių ženklo. Automobilį palikite ESO aikštelėje (Jurbarko g. 35), kitapus gatvės yra degalinė „Milda“. Jei startuosite būtent nuo čia tai iki Kalnujų miestelio centro Jūsų lauks apie 5,5 km trasa (į vieną pusę). Tačiau, kad būtų įdomiau, siūlau šiek tiek paklaidžioti ir susipažinti ne tik su nauju taku, bet ir apylinkėmis. Jei aplankysite visas čia paminėtas vietas, grįžę iki starto miesto pradžioje būsite įveikę apie 15 km, ryžęsi surasti Martinaičių gimtinę – 20 km.
Pradėdami šią trumpą kelionę, visų pirma, susipažinkite su Stonais, kurie bus matomi dešinėje. Dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Stonų laukuose rinkdavosi Žemaitijos seimeliai ir spręsdavo politines LDK ir Žemaitijos aktualijas. Sakoma, kad vieta, kurioje sustodavę bajorai ir ganydavosi jų arkliai, vadinosi „stan“. Spėjama, kad galimai nuo šio žodžio ir atsirado pavadinimas – Stonai. Verta paminėti, kad nuo 1574 m. Raseiniai tapo faktine Žemaitijos sostine ir šį statusą išlaikė iki XIX a.
Tame pačiame Stonų lauke tarpukariu buvo planuojamas aerodromas, bet planai liko neįgyvendinti. Lietuvą okupavus sovietams, 1941 m. Stonų lauke (tarp Jurbarko plento ir Stonų kelio), buvo įrengtas tuomet slaptas karinis aerodromas, kuris pokaryje naudotas ir civilinės aviacijos reikmėms. Lakūnas Jonas Mažintas prisimena, kad XX a. 8 deš. aerodromas dar veikė, su lėktuvais AN-2 buvo skraidinami žmonės į Vilnių, Kauną, Tauragę, Šilutę. Taip pat skraidinti ligoniai į Kauno ir Vilniaus ligonines. 9 deš. baigus tiesti automagistralę A1 (Vilnius-Kaunas-Klaipėda) skrydžiai buvo sustabdyti, aerodromas išardytas.
1941 m. liepą didžioji dauguma Raseinių miesto ir apylinkių žydų buvo suvaryti į laikiną Raseinių getą, kuris tuomet buvo įkurtas Dominikonų vienuoliams priklausiusiose ūkiniuose pastatuose netoli miesto. Šiandien šie pastatai nėra išlikę, tačiau einantiems taku jų reikėtų ieškoti už poros šimtų metrų nuo degalinės „Milda“ į Kalnujų pusę, netoli sodybos, esančios prie posūkio į UAB „Norvelita“. Ši vieta mena žiaurias istorijas: nuo žydų moterų daužymo, iki nužudymo geto kieme, vaikų atskyrimą nuo motinų ir kt. Pirmieji masiniai žudymai prasidėjo dar tų pačių metų liepą. Kalnujų gyventojai atsimena, kaip vokiečiai vietinius varė kasti duobių prie piliakalnio, tuomet vietiniai nesuprato kodėl tai daro. Neilgai trukus, iš geto, Jurbarko plentu varomi žydai buvo sušaudyti Žieveliškės kaime iškastose žvyrduobėse. Pirmiausia vyrai, vėliau moterys, vaikai… Kalnujų gyventojai vakarais girdėjo žmonių klyksmus, aimanas, o šaudymo garsas sklido iki pat Raseinių – visas miestas girdėjo ir žinojo, kas vyksta Kalnujų žvyrduobėse. 1941 m. per du vasaros mėnesius buvo sunaikinta visa Raseinių miesto žydų bendruomenė.
Masinių žudynių vieta Palendrių kaime.
Šiandien, keliaujant naujuoju taku, šį tragišką įvykį mums primena rudas kelio ženklas „Žydų žudynių vieta ir kapas“, kviečiantis nusukti Palendrių kaimo link į masinių žudynių vietą Žieveliškės kaime. Pasukus žvyruotu keliu, už apytiksliai 700 metrų, pasieksite holokausto vietą, kur rasite paminklą 1677 (!) nužudytiems Lietuvos piliečiams žydams.
Nusprendus aplankyti holokausto vietą, siūlau paėjėti dar 100 metrų ir užsiropšti ant Palendrių piliakalnio (prie posūkio Jurbarko plente taip pat stovi nuoroda – rudas kelio ženklas). Nuo piliakalnio atsiveria puiki Raseinių miesto panorama, o jei dar ateisite saulei leidžiantis su kavos puodeliu, vakaras bus nuostabus. Šeimoms tai ideali vieta piknikui! Tačiau, legendos byloja, jog žmonės naktį bijodavę eiti pro piliakalnį, nes juos pasitikdavo išmaldos prašanti moteris. Drąsiausi, užsikorę ant piliakalnio, gali ieškoti prakeiktų čia prasmegusio dvaro turtų. Vietiniai pasakoja, kad turtus rasi ten, kur prieš pat saulėlydį kris aukščiausio ant piliakalnio augančio ąžuolo šešėlis. Norisi tik priminti – gerbkime mus supančią aplinką ir nepalikime šiukšlių.
Grįžus vieškeliu nuo Palendrių, siūlau dar nesukti į Kalnujus, o kirtus Jurbarko plentą eiti tiesiai Dovainavos gatve apie 300 metrų. Tuomet pasukti kairėn į Kalno gatvę ir paėjėti 200 metrų, kur gatvės gale rasite tautosakininko, poeto, žurnalisto, „Aušros“, „Varpo“ ir kitų draudžiamų lietuviškų laikraščių bendraautoriaus, užrašiusio apie 1000 dainų, 700 pasakų ir kt., Mečislovo Davainio-Silvestraičio (1849-1919 m.) gimtinę. Beje, tuomet jis oficialiai gimė Žieveliškės kaime. Gimtinėje Jus pasitiks suoliukai atokvėpiui ir žavi, seną bei išmintingą tautosakininką primenanti medinė skulptūra.
Mečislovo Davainio-Silvestraičio gimtinė
Pailsėjus Mečislovo Davainio-Silvestraičio gimtinėje, siūlau tuo pačiu keliu grįžti iki Jurbarko plento ir tęsti kelionę į Kalnujus. Paėjus apie 300 metrų naujuoju taku, pasieksite autobusų stotelę, o anapus plento, kelių pušų bei beržo apsuptyje, išvysite didžiulį riedulį, prie kurio nuėję liksite nesupratę, kam jis skirtas. Dažnas pagalvotų, kad koks ūkininkas „pametė“ šiaip sau. Visgi, akmuo buvo pastatytas 1969 m. ir bylojo apie šioje vietoje 1944 m. prasidėjusį Raseinių išvadavimą nuo nacistinės Vokietijos kariuomenės. Tuomet užrašas buvęs su visa sovietine atributika, todėl atkūrus Nepriklausomybę lentelė nuo akmens nuimta.
Daugelis žino, jog Raseiniai II pasaulinio karo metu buvo sunaikinti, miestas 1944 m. vasarą buvo pavirtęs karo mūšio lauku. Stasys Stankus yra rašęs: „Raseiniai tapo fronto miestu. Kelis kartus jie ėjo iš rankų į rankas. Čia neliko nei vieno sveiko namo. Tik pelenai ir griuvėsiai riogsojo miesto centre. Kai pažvelgdavai nuo Stonų lygumų, aiškiai matėsi pilkos kalvos – miesto nebuvo“. 1944 m. spalio 5 d. prie Kalnujų prasidėjo karinė operacija, o spalio 7 d. miestas ir visas rajonas sovietų buvo „išvaduotas“ nuo vokiečių.
Prisiminus II pasaulinio karo audras galima judėti toliau. Drįstu teigti, kad visų, einančių ar važiuojančių naujuoju taku, tikslas – pasiekti Šv. Viktoro bažnyčios griuvėsius. Šis objektas, menantis II pasaulinį karą, yra unikalus ne tik mūsų krašte, jis – vienas unikaliausių objektų Lietuvoje. 1818 m. pastatyta bažnyčia buvo subombarduota minėtų mūšių metu 1944 m. Įdomu tai, jog Kalnujų bažnyčia vienintelė Lietuvoje turi Šv. Viktoro titulą. Nors bažnyčia per karą buvo sunaikinta, tačiau jau 1946 m. dideliame gyvenamajame name kitapus kelio buvo įrengta (manyta laikinai) iki dabar veikianti nedidelė Šv. Viktoro bažnytėlė, vėliau pastatyta varpinė. Tai kukli, gyvenamajame name įrengta bažnyčia Raseinių rajone. Keliaujantiems siūlau aplankyti ir ją. Daugiau apie Kalnujų ir bažnyčios istoriją rasite stenduose, įrengtuose prie jos griuvėsių.
Šv. Viktoro bažnyčia XX a. pr. (Stiklo negatyvas, Kaišiadorių muziejus)
Šv. Viktoro bažnyčios griuvėsiai (A. Pališkio nuotr.)
Aplink bažnyčią išsidėsčiusios Kalnujų kapinės, kurios tarsi susideda iš dviejų dalių: senosios ir naujosios. Senojoje dalyje rastumėte Juozo Tallat-Kelpšos tėvo Antano kapą. Naujojoje dalyje ilsisi Mečislovo Davainio-Silvestraičio artimieji, Marcelijaus ir Algirdo Martinaičių tėvai; rezistencinę kovą liudija partizanų kapai.
Griuvėsių papėdėje rasite paminklą Marcelijui Martinaičiui (1936-2013 m.). Apie šį poetą, eseistą kalbėti būtų galima labai daug. Tačiau galime teigti, kad šio poeto sukurtose „Kukučio baladėse“ vaizduojamas personažas Kukutis tapo vienu įsimintiniausių lietuvių tautosakoje. Dažnai pastarasis yra sunkiai nusakomas, neturi konkretaus pavidalo. O baladėse vaizduojamas kaip keistuolis; nei gyvas, nei miręs. Jose minimi ir Kalnujai, Raseiniai bei kitos krašto vietovės. Galbūt rečiau prisimename poeto brolį, kompozitorių Algirdą Martinaitį, kuris ne ką mažiau nusipelnęs Lietuvai. Broliai gimę šiek tiek toliau nuo Kalnujų, Paserbenčio kaime. Jei norėsite nueiti ar nuvažiuoti iki jų gimtinės, reikėtų grįžti atgal iki Jurbarko plento, ten, išvydus kelio ženklą – nuorodą į Palendrių kaimą, kirsti plentą ir tiesiai žvyruotu keliu keliauti apie 2 km. Keliaujant fermos būtų kairėje pusėje, o Palendrių kaimas liktų dešinėje. Gana plačiu vieškeliu įveikus minėtą atstumą pasiektumėte kelio vingį kairėn ir nedidelį išsišakojimą dešinėn. Sustoję šioje vietoje jau būsite Martinaičių gimtinėje. Tolumoje lauke dar išlikę mūrinio rūsio fragmentai. Džiugu, kad greitu metu šioje vietoje atsiras atminimo ženklas abiems broliams.
Paminklas Marcelijui Martinaičiui
Naujasis takas baigiasi prie pat Kalnujų parduotuvės ir kalvelės, kurioje įamžinti išnykę Kalnujų seniūnijos kaimai. O atsisėdę ant paskutinio suoliuko, esančio take, atkreipkite dėmesį, kokia čia plati gatvė – tarsi aikštė. Būtent šioje vietoje susikerta pagrindinės miestelio gatvės – Pušyno, Kalno ir Sodų. Ši vieta nuo seno „rinkele“ vadinama. Čia vykdavo Kalnujų mugės, atlaidai, turgūs. Neatsitikinai čia pat ir bažnyčia, kapinės.
Paskutinė stotelė – kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos (1888-1949 m.) gimtinė. Lietuva turi keletą iškilių XX a. kompozitorių, vienas iš jų – Juozas Tallat-Kelpša. Gimęs Kalnujuose, muzikos pradmenis gavęs iš savo tėvo vargonininko. Šiandien kompozitoriaus gimtąją vietą žymi paminklinis akmuo su šalia esančia schema, vaizduojančia buvusios Tallat-Kelpšų sodybos planą. Norintys užsukti į šią vietą turėtų pasiekti minėtų 4 gatvių sankryžą ir „pasileisti žemyn“ Sodų gatve apie 100 metrų, kol kairėje pusėje pamatysite nedidelį miškelį su takeliu iki paminklo.
Juozto Tallat-Kelpšos gimtinė
Priminsiu, jog pasistiprinti kelionei atgal galite užsukti į „Karpynės“ restoraną, degalinę „Baltic Petroleum“ ar į Kalnujų parduotuvę. Visiems einantiems ar minantiems naujuoju pėsčiųjų-dviračių taku linkiu puikių įspūdžių ir naujų atradimų!